Pateikiame gaires, kurias parengė Jungtinių Tautų Ženevos biuras, siekdamas įgyvendinti 2019 m. paskelbtą Jungtinių Tautų asmenų, turinčių negalią, įtraukties strategiją. Ši strategija yra laikoma pagrindine Jungtinių Tautų politikos ir veiksmų, kuriais siekiama skatinti asmenų, turinčių negalią, įtrauktį, dalimi. Ja siekiama pašalinti kliūtis ir įtraukti asmenis, turinčius negalią, į visas darbo ir gyvenimo sritis, kad būtų pasiekta tvari ir pokyčius skatinanti pažanga asmenų, turinčių negalią, įtraukties srityje. Jos 15 tikslu „Komunikacija“ yra reikalaujama, kad bendraujant vidinės ir išorinės komunikacijos priemonėmis, asmenims turintiems negalią būtų rodoma pagarba.

Šiame dokumente pateiktos rekomendacijos, kurias Jungtinių Tautų darbuotojai, ekspertai ir bendradarbiai gali naudoti savo žodiniuose ir raštiškuose pranešimuose negalios ar kitais klausimais, įskaitant kalbas ir pristatymus, pranešimus spaudai, įrašus socialiniuose tinkluose, vidaus pranešimus ir kitus oficialius bei neoficialius dokumentus. Jos yra pagrįstos išsamiu asmenims, turintiems negalią, pritaikytos kalbos medžiagos tyrimu ir konsultacijomis su įvairiais ekspertais, įskaitant asmenis, turinčius negalią.

Svarbu rinktis tinkamus žodžius. Kalba, kurią vartojame kalbėdami apie asmenis, turinčius negalią, neabejotinai daro įtaką mūsų besiformuojančiam požiūriui į pasaulį. Laikui bėgant, ji pasikeitė, o terminai, kurie buvo plačiai vartoti prieš keletą metų, daugiau nebetinka. Todėl svarbu gerinti supratimą, kokią kalbą derėtų vartoti, kalbant su asmenimis, turinčiais negalią, arba apie juos. Netinkamai parinkus žodžius, žmonės gali jaustis atskirti arba įžeisti, o tai trukdytų jų visapusiškam ir prasmingam dalyvavimui. Menkinančių ar netinkamai parinktų žodžių vartojimas gali prilygti diskriminacijai ir pažeisti žmogaus teises. Vartodami įvairovę skatinančią kalbą, prisidėsime prie asmenų, turinčių negalią, teisių modelio stiprinimo ir prie įtraukesnių Jungtinių Tautų kūrimo.

Tuo pačiu, įtrauki kalba yra laikoma pagrindine kovos su diskriminacija dėl negalios ir jos įsišaknijusiomis apraiškomis priemone.

Diskriminacija dėl negalios – tai klaidingas ir neobjektyvus negalios supratimas, dėl kurio daroma prielaida, kad asmenų, turinčių negalią, gyvenimas yra nieko vertas. Asmenų, turinčių negalią, diskriminacija gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant žalingą kalbą.

Todėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje buvo nustatytas kalbos ir terminijos standartas, kurio visi privalome laikytis. Neįgaliųjų teisių komiteto pateiktose bendrosiose rekomendacijose ir kituose patikimuose Jungtinių Tautų dokumentuose taip pat buvo pateiktos gairės, padedančios aiškiau suprasti Konvenciją ir joje vartojamą kalbą.

Šiomis praktinėmis gairėmis siekiama skatinti Jungtinių Tautų būstinėje nuosekliai vartoti pagarbią kalbą. Jos apima bendruosius principus, kurie turėtų būti praktiškai taikomi ir lengvai naudojami. 1 priede pateiktoje lentelėje yra apibendrinti rekomenduojami ir vengtini terminai. 2 priede pateiktas terminų, kuriuos kalbos požiūriu reikia papildomai tikslinti, kad būtų išvengta bendrų klaidų ir laikomasi Jungtinių Tautų terminologijos standartų, sąrašas.

BENDRIEJI PRINCIPAI

1. PIRMIAUSIA KALBOJE AKCENTUOKITE ŽMOGŲ
Kalbant apie asmenis, turinčius negalią, priimtina, pirmiau akcentuoti patį žmogų. Toks kalbos stilius taip pat yra naudojamas Neįgaliųjų teisių konvencijoje. Pirmiausia paminint asmenį arba jų grupę, turėtų būti akcentuojami žmonės, o ne jų negalios. Pavyzdžiui, galime vartoti tokius išsireiškimus, kaip „vaikai, turintys albinizmo sindromą“, „studentai, turintys disleksiją“, „moterys, turinčios proto negalią“ ir, žinoma, „asmenys, turintys negalią“.
Tačiau ši taisyklė, kuria pirmiausia paminimas asmuo, o ne jo negalia, galioja nebūtinai visoms negalioms. Yra keletas išimčių. Pavyzdžiui, kalbant apie akluosius, galime sakyti „akli asmenys“ arba „asmenys, kurie yra akli“. Tas pats galioja kalbant apie kurčiuosius arba aklus kurčiuosius.
Jei abejojate, turėtumėte paklausti asmens ar asmenų grupės, kaip jie pageidauja, kad į juos būtų kreipiamasi. Iš tiesų, asmenys, turintys negalią, nėra vienarūšė grupė, todėl jie gali save vadinti įvairiai. Šiuos pavadinimus reikėtų gerbti ir pripažinti. Tačiau kadangi ši plati pavadinimų įvairovė gali trukdyti kurti vieningą terminiją, šiose gairėse pateikiami rekomenduojami terminai, kurie yra visuotinai vartojami ir priimtini.

2. VENKITE ETIKEČIŲ KLIJAVIMO IR STEREOTIPŲ TAIKYMO

Negalia yra laikoma gyvenimo ir žmonių įvairovės dalimi, o ne dalyku, kurį reikėtų dramatizuoti arba paversti sensacija. Todėl asmenys, turintys negalią, neturėtų būti vaizduojami kaip suteikiantys įkvėpimo ar turintys „antžmogiškų“ galių. Tokie išsireiškimai sudaro įspūdį, kad asmenys, turintys negalią, negali būti sėkmingi, produktyvūs ir gyventi laimingą bei visavertį gyvenimą. Tuo tarpu, asmenų, turinčių negalią, vadinimas „drąsiais“, „narsiais“ arba „įveikusiais“ savo negalią prilygsta globėjiškam tonui, todėl jo turėtų būti vengiama. Asmenys, turintys negalią, talentų ir gebėjimų atžvilgiu, yra tokie patys kaip ir visi kiti.
Kartais pasveikę arba prie tam tikros sveikatos būklės prisitaikę žmonės yra vadinami „patyrusiais“ (arba
„išgyvenusiais“) tam tikrą dalyką. Pavyzdžiui, „patyręs smegenų traumą“ ir „patyręs insultą“. Kai kurie žmonės negalią arba sveikatos būklę vadina „kova“, sakydami „kovoja su vėžiu“. Nors šie terminai yra gan aiškūs ir plačiai vartojami, daugelis žmonių mano, kad karo retorika šiuo atveju nėra priimtina, o kai kurie tai laiko įžeidžiančiu dalyku.
Be to, asmenų, turinčių negalią, vaizdavimas savaime pažeidžiamais yra nepriimtinas. Atitinkamo asmens ar asmenų grupės pažeidžiamumą sąlygoja išorinės aplinkybės, kurios nėra įgimtos ar savaime būdingos. Be to, kiekvienas asmuo gali tapti pažeidžiamas tam tikroje situacijoje arba tam tikru laikotarpiu. Kai kurie asmenys, turintys negalią, gali būti labiau pažeidžiami nei asmenys, patyrę tam tikrus nusikaltimus, pavyzdžiui, smurtą dėl lyties, tačiau mažiau pažeidžiami, nei tarkim patyrę tapatybės vagystę. Kita vertus, pašalinus konkrečias, pažeidžiamumą sukeliančias, kliūtis ir aplinkybes, jie daugiau nebėra pažeidžiami.
Taigi venkite žmonėms klijuoti etiketes ir neminėkite asmens negalios ar sutrikimo, kai tai nėra aktualu, ypač vidinio komunikavimo metu ir el. laiškuose. Pagrindinį dėmesį turėtumėte skirti asmens įgūdžiams arba reikalavimams, o jo sutrikimą nurodyti tik tada, kai jis suteiks aiškumo arba naudingos informacijos. Pavyzdžiui, jei aptarinėjate Brailio raštu parašytų dokumentų kokybės vertinimą, galite paminėti, kad jūsų kolega „naudoja Brailio raštą“ arba „moka skaityti Brailio raštą“, nevadindami jo aklu. Jų negalia nėra aktuali – svarbu yra tai, kad asmuo turi reikiamų įgūdžių. Todėl visada vartokite teigiamą ir įgalinančią kalbą. Kita vertus, negalios nederėtų laikyti nematoma. Visada pasirūpinkite, kad negalios klausimai būtų tinkamai įtraukti tiek į jūsų pokalbius, tiek į darbo veiklą. Su negalia susijusius klausimus turėtumėte aptarti atvirai ir pagarbiai, pirmenybę teikdami asmenų, turinčių negalią, įtraukčiai. Asmenys, turintys negalią, pernelyg ilgai buvo neatstovaujami ir niekur neįtraukiami, todėl jie jautėsi apleisti, ignoruojami arba palikti nuošalyje.

3. NEVARTOKITE MALONYBINIŲ EUFEMIZMŲ

Ilgainiui, kai kurie išsireiškimai tapo itin populiarūs ir buvo pradėti vartoti kaip nepriimtinų terminų alternatyvos. Tačiau daugelis iš jų perteikia klaidingą mintį, kad negalią reikia vadinti kaip nors švelniau. Todėl neturėtume vartoti tokių terminų kaip „skirtingų gebėjimų žmonės“, „įvairių gebėjimų žmonės“, „neGalia“ arba „neįgalieji“, nes jie visi yra eufemistiniai, todėl ir gali būti laikomi globėjiškais arba įžeidžiančiais. Pavyzdžiui, frazė „skirtingų gebėjimų žmonės“ yra problematiška todėl, kad kai kurių žmogaus teisių gynėjų nuomone, mes visi turime skirtingus gebėjimus. Iš tiesų, eufemizmais yra neigiama realybė ir vengiama kalbėti apie negalią. „Žmonės, turintys negalią“ skamba kur kas neutraliau nei „skirtingų gebėjimų žmonės“. Neretai, kalbant apie asmenis, turinčius negalią, taip pat yra atmetamas žodis „specialus“, nes jis yra laikomas įžeidžiančiu ir žeminančiu, kadangi juo eufemistiškai stigmatizuojami kitokie asmenys. Šis žodis neturėtų būti vartojamas asmenims, turintiems negalią, apibūdinti, įskaitant tokius išsireiškimus kaip „specialieji poreikiai“ arba „specialioji pagalba“. Jei įmanoma, rekomenduojame vartoti neutralesnius arba pozityvesnius žodžius, pavyzdžiui, individuali pagalba“. Kalbant apie mokyklų švietimo programas, plačiai vartojamas terminas „specialusis ugdymas“. Deja, šis terminas turi neigiamų konotacijų, nes įprastai reiškia segreguotą švietimą.

4. NEGALIA NĖRA LIGA AR PROBLEMA

Remiantis medicininiu negalios nustatymo modeliu, negalia yra laikoma sveikatos būklė, kurią reikia išspręsti arba išgydyti. Pagal šį modelį, asmenys, turintys negalią, nėra laikomi kokių nors teisių turėtojais. Panašiai, vadovaujantis asmenų, turinčių negalią, paramos modeliu, negalia yra laikoma našta arba „problema“, kurią privalo spręsti asmenys, neturintys negalios. Pagal tokį požiūrį, asmenys, turintys negalią yra vaizduojami kaip neigiamus požiūrius ir stereotipus įamžinantys paramos ir gailesčio verti objektai.
Žmonių, turinčių negalią, nereikėtų vadinti pacientais, nebent jiems teikiamos medicininės priežiūros paslaugos, tačiau tai galioja tik esant tokioms aplinkybėms. Taip pat turėtumėte vengti asmenims, turintiems negalią, klijuoti etiketes pagal jų diagnozes (pavyzdžiui, „disleksikas“), nes tai atspindi medicininį negalios nustatymo modelį. Vietoj to, pirmiausia akcentuokite patį žmogų (pavyzdžiui, „asmuo, kuriam nustatyta disleksija“ arba „turintis disleksiją“). Nepageidautini ir tokie išsireiškimai, kaip „kenčiantis nuo“, „kamuojamas (ko)“ arba „palaužtas/ištiktas (ko)“. Jie rodo nuolatinį skausmą ir bejėgiškumą bei daro prielaidą, kad asmenų, turinčių negalią, gyvenimo kokybė yra itin prasta. Vietoj to, galite paprasčiausiai pasakyti, kad asmuo „turi [negalią]“ arba „yra [aklas/kurčias/aklas kurčiasis]“. Terminas „auka“ taip pat neturėtų būti vartojamas, nebent tai yra būtina. Pavyzdžiui, nepriimtina sakyti, kad asmuo yra „cerebrinio paralyžiaus auka“. Dėl cerebrinio paralyžiaus žmogus netampa „auka“. Auka yra asmuo, kuriam buvo
padaryta žala dėl nusikaltimo arba kurio žmogaus teisės buvo pažeistos. Aukos dažnai yra laikomos pažeidžiamomis ir bejėgėmis. Taigi prieš naudojant tokį terminą, kai yra kalbama apie asmenis, turinčius negalią, privaloma atsižvelgti į šį įsišaknijusį supratimą. Venkite išsireiškimų, kuriais sakoma, jog žmogų negalia yra „įkalinusi“ tam tikroje vietoje (pavyzdžiui, „žmogus paralyžiuotame kūne“) arba kad žmogus yra „už“ savo negalios ribų (pavyzdžiui, „ji peržengė savo negalios ribas“). Mūsų kūnai ir protai negali būti atskirti nuo mūsų esybės. Tokie pasakymai ne tik diskriminuoja, bet ir žeidžia asmenis, turinčius negalią.

5. LAISVUOSE ŽODINIUOSE POKALBIUOSE VARTOKITE TINKAMUS IŠSIREIŠKIMUS

Dauguma asmenų, turinčių negalią, nesureikšmina kasdieniniame gyvenime vartojamų žodžių. Todėl galite sakyti „einam pasivaikščioti“ žmogui, sėdinčiam neįgaliojo vežimėlyje, arba rašyti „Ar girdėjai naujienas?“ asmeniui, kuris yra kurčias. Tačiau tokios frazės, kaip „aklas kaip kurmis“ arba „kurčias kaip kelmas“ yra nepriimtinos ir niekada neturėtų būti vartojamos net neformaliame kontekste. Taip pat turėtumėte atsargiai vartoti tokias metaforas, kaip „aklas kritikai“ ir „užkristi ant ausų“. Netinkamai parinkti žodžiai gali būti ne tik nepriimtini, bet ir įžeidžiantys, todėl venkite sakyti: „Tikriausiai sergu Alzheimerio liga“, kai ką nors pamirštate arba „Jie paranojikai“, kai atrodo, jog žmonės kuo nors pernelyg nepasitiki. Niekada nevartokite su negalia susijusių žodžių, norėdami ką nors įžeisti arba sukritikuoti. Pavyzdžiui, nesakykite žodžio „šlubas“, norėdami pasakyti „nemokantis šokti“ arba „nevikrus“.

Gairių priedai:

1. Asmenims, turintiems negalią, pritaikyta kalba
2. Terminai, kuriuos kalbos požiūriu reikia papildomai tikslinti