Kasmet gruodžio 3-iąją minima Tarptautinė neįgaliųjų diena – proga atidžiau pažvelgti į negalią turinčių žmonių situaciją ir vaidmenį visuomenėje. Tai – ir priminimas, kad negalia yra gyvenimo dalis, ji visada yra šalia mūsų, dažnai iki jos – vos vienas žingsnis, nors gyvendami savo įprastą gyvenimą apie tai net nesusimąstome. 

Negalią turintys žmonės prisipažįsta labiau kenčiantys ne dėl pačios negalios, o dėl atskirties ir kliūčių, kurios jiems trukdo gyventi taip pat, kaip ir kitiems visuomenės nariams. Šiuos žmones žemina gailestis, užuojauta, pernelyg didelė globa arba perdėtas jų kasdienių gebėjimų pervertinimas.

Iš tiesų visi esame skirtingi ir unikalūs, ir kiekvienas iš mūsų turime teisę gyventi orų ir visavertį gyvenimą, realizuoti savo gebėjimus ir galias, mokytis, dirbti, ilsėtis, kurti kartu su visais.

Visos šios teisės įtvirtintos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje, kurios ratifikavimo Lietuvoje dešimtmetį netrukus minėsime. Bus proga aptarti, kas padaryta per 10 metų vykdant prisiimtus įsipareigojimus ir kokie svarbiausi uždaviniai laukia ateityje. Šiandien mūsų politikų deklaruojama gerovės valstybė nebus sukurta, kol kiekvienas žmogus, kad ir kokią negalią beturėtų, negalės jaustis esantis visavertis bendruomenės, visuomenės narys. Taigi, visiems mums teks nužengti dar labai ilgą kelią.

„Gyvenimo katastrofa yra ne negalia, o nemeilė“, – rašė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, rašytoja Vanda Juknaitė. Norėtųsi, kad imtume akcentuoti visų mūsų panašumus, o ne skirtumus, kad kiekvienas, kokia bebūtų jo negalia, būtų priimtas, jaustųsi gerbiamas, mylimas ir reikalingas.

Pagarbiai
Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė