(8-5) 231 66 49

(8-5) 231 66 60

Kalbos pasirinkimas:

LT EN

NUO INSTITUCINĖS GLOBOS – PRIE SOCIALINIŲ PASLAUGŲ BENDRUOMENĖJE

Panaudojant Europos Sąjungos struktūrines lėšas bus siekiama globos sistemą, kuri kol kas daugiausia paremta insititucinės stacionarios globos tinklu, pertvarkyti taip, kad ji būtų arčiau žmogaus, plėtojant bendruomeninių paslaugų spektrą.

Tai bus vykdoma įgyvendinant ekspertų darbo grupės parengtas ir laikinai einančio socialinės apsaugos ir darbo ministro pareigas Donato Jankausko įsakymu patvirtintas Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategines gaires.

Strateginių gairių pagrindu 2013 m. bus paruošta Neįgaliųjų vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgaliųjų asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategija ir jos priemonių planas, numatantis palaipsninius atsakingų institucijų įsipareigojimus pereinamuoju laikotarpiu.

„Užbėgdami už akių būgštavimams dėl naujovių, norime pasakyti, kad žmonės neturėtų nerimauti – pakeitimai bus vykdomi laipsniškai: visų pirma kuriamas paslaugų tinklas, ir pereinama prie naujo modelio tik įsitikinus, kad tai nesudarys nepatogumų vieno ar kito regiono žmonėms“, – užtikrino socialinės apsaugos ir darbo viceministras Dalius Bitaitis. „Gairių ir būsimos strategijos tikslas yra siekti pažangesnių paslaugų neįgaliems vaikams ir suaugusiems, taip pat be tėvų globos likusiems vaikams, o ne mechaniškai pakeisti sistemą, neįsigilinus į gyventojų poreikius. Tikrai daug kalbamės su nevyriausybinėmis organizacijomis, savivaldos atstovais, kad galėtume rasti optimalius sprendimus.“

Iki 2030 m. turi būti suformuota nuosekli ir koordinuota pagalbos ir paslaugų sistema, kuri kiekvienam likusiam be tėvų globos vaikui, neįgaliam vaikui, neįgaliam asmeniui, turinčiam proto ar psichikos negalią padės gauti paslaugas ir reikiamą pagalbą pagal poreikius, įsitraukti į bendruomenės gyvenimą.

„Šiuo metu egzistuoja nemažai stacionarių globos įstaigų, žmonėms turintiems proto ar psichikos negalią, kur gyvena po kelis šimtus asmenų. Tai nesudaro galimybės teikti individualų dėmesį, žmogus tampa tarsi sistemos varžteliu, už jį nusprendžiama, kada keltis, kada gultis, kada valgyti. Darbuotojai turi aptarnauti per daug gyventojų, kad spėtų skirti jiems individualų dėmesį, tad palaipsnis perėjimas prie bendruomeninių paslaugų yra labai svarbus, – pasakojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Daiva Buivydaitė. Ji pabrėžė, kad tai, jog žmogus turi negalią ir gyvena globos namuose, neturi atskirti jo nuo aplinkinio pasaulio. „Neįgalieji turi turėti galimybę lygiai su kitais asmenimis pasirinkti vietą, kur jie nori gyventi ir su kuo. Tai mus įpareigoja ir JT neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 2010 m. gegužės 27 d.“

Siūlomas pagalbos modelis būtų paremtas paslaugų suteikimu šeimoms, kurių vienas narių turi proto ar psichikos negalią ir reikalingas priežiūros, kad jis galėtų gyventi arba namuose, arba vadinamuosiuose grupinio gyvenimo namuose, kur sudaroma šeimyninė aplinka nedideliam skaičiui žmonių ir teikiamos reikalingos paslaugos, kartu ugdant neįgalių žmonių savarankiškumą. Prioritetas vaikų globos srityje būtų teikiamas reikalingų įgūdžių ugdymui biologiniams tėvams, įtėviams, globai šeimoje arba šeimynoje, tam būtų intensyviau plėtojama globėjų rengimo, pagalbos jiems sistema.

Ateityje savarankiški ar iš dalies savarankiški asmenys, gaudami itin intensyvią socialinio darbo pagalbą, gyventų bendruomenėje, kurioje būtų realios įsidarbinimo ar užimtumo, integruoto ugdymosi, atsižvelgiant į specialiuosius ugdymosi poreikius, galimybės, dienos centrai, bendruomenės centrai. Savarankiškiems asmenims būtų sudarytos galimybės gyventi savo namuose ar artimoje šeimai aplinkoje, gaunant palydėjimo paslaugas, vaikams ir jaunuoliams – specialaus ugdymo paslaugas, o jų šeimoms – visokeriopą socialinę pagalbą. Nesavarankiški asmenys gyventų grupinio gyvenimo namuose (ne daugiau kaip po 10), kuriuose būtų mokomasi gyventi su liga ar negalia, skatinami savarankiško gyvenimo įgūdžiai. Tie, kuriems reikalinga slauga, paslaugas galėtų gauti specializuotuose slaugos ir globos namuose, kuriuose būtų teikiama visa reikalinga pagalba: slaugos, psichologinės pagalbos, sielovados paslaugos ir kita.

Socialinės paslaugos ir pagalba bus integruojami kartu su sveikatos priežiūros, ypač visuomenės sveikatos, paslaugomis, švietimu ir užimtumu, darbo rinka, profesine reabilitacija, socialiniu būstu, pinigine parama ir kt. Kiekvienos globos įstaigos situacija bus nagrinėjama individualiai, taikomi geriausi sprendimai.

Lietuvoje veikia 36 stacionarios socialinės globos įstaigos neįgaliems suaugusiems asmenims, iš jų 26 valstybinės įstaigos. Jose gyvena virš 6 tūkst. asmenų. Vidutiniškai vienoje socialinės globos įstaigoje neįgaliesiems 2011 m. gyvena 168 asmenys.

Lietuvoje veikia 83 vaikų globos namai, kuriuose gyvena virš 3,5 tūkst. vaikų, vidutiniškai vienoje socialinės globos įstaigoje vaikams gyvena 45 vaikai.

Socialinės paslaugos nestacionariose įstaigose ir asmens namuose sparčiai plėtojamos (2004 m. paslaugos teiktos 87,7 tūkst. gavėjų, o 2011 m. – 116,4 tūkst. paslaugų gavėjų, iš jų 60,5 tūkst. neįgaliųjų ar senyvo (pensinio) amžiaus asmenų), tačiau asmenims, turintiems proto negalią ar psichikos sutrikimų, socialinių paslaugų bendruomenėje trūksta. Nėra sukurta ir pagalbos sistema šeimoms, kuriose gyvena neįgalus asmuo.

2011 m. veikė 10 savarankiško gyvenimo namų neįgaliesiems, senyvo amžiaus asmenims, kuriuose gyveno 212 gyventojų.

Parengta pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informaciją

Spausdinti