(8 523) 33320

Faksas (8-5) 231 66 60

Kalbos pasirinkimas:

LT EN
.

Gestų kalba

Gestų kalba yra gyva kaip ir visos kitos kalbos. Ji skiriasi tuo, kad yra vizuali ir neturi savo rašytinės formos. Visas kalbas galime girdėti, perskaityti. Gestų kalbos užrašyti negalime. Tai gali atstoti filmavimas. Tada ją tokiu būdu galime skaityti, bet girdėti tikrai negalime.

Gestų kalba neturi savo abėcėlės, atskirų raidžių. Yra lietuviškos raidės, kurios rodomos pirštais. Tai – vadinamoji pirštų abėcėlė. Ji vartojama, kai mums reikia pasakyti tikrinius daiktavardžius: miestų pavadinimus, vardą, pavardę, žodį, sąvoką, kuriai nėra gesto.

Gestų kalba tikrai Lietuvoje atsirado seniau nei prieš 25 metus. Ji atsirado jau tada, kai kurtieji pradėjo bendrauti, būrėsi jų bendruomenės. Taip ji po truputį vystėsi, formavosi.

Gestų kalbos ypatumas – ji neturi galūnių. Tuo požiūriu lietuvių gestų kalba panašesnė į anglų kalbą. Ypač, jei žiūrėsime į žodžių tvarką sakinyje. Nuo lietuvių kalbos ji be galo skiriasi. Gestų kalboje yra gana griežta gestų eilė – konstrukcija.

Gestų kalboje be galo svarbi visa viršutinė kūno dalis. Gestų kalboje labai svarbi gramatikos dalis yra veidas ir mimika.  Jei nori gerai kalbėti gestų kalba, reikia nebijoti rodyti mimikos. Nereikia bijoti, kad atrodys, kad maivaisi. Tai – gramatika: pakelti antakiai, išplėstos ar primerktos akys, šypsena. Galima parodyti ir liūdesį.

Kitas dalykas, labai svarbus gestų kalboje, – rodymas pirštu. Mums, girdintiems žmonėms, tai atrodo labai nepriimtina. Gestų kalboje tai normalu. Juk reikia parodyti kryptį, žmogų.

Parodyti, kad sakinio gale yra klaustukas naudojamos kitos priemonės: pakelti antakiai, į priekį palenkta galva.

Norint išreikšti šaukimą, pyktį, barimąsi gestų kalba, gestai aštresni, kapoti, didesni, rodomi didesniame plote. Lygiai tai pat yra su šnabždesiu, nors tai daryti yra sunku, nes rodomi maži gestukai.

Lietuvių kalbos gramatika ir lietuvių gestų kalbos gramatika yra visiškai skirtingos.

Kiekviena šalis turi savo gestų kalbą.

Kalkinė kalba nėra kalba pati savaime. Tai – hibridas, kad būtų aiškiau. Ji reikalinga tiems, kurie apkurto, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą, o paskui neteko klausos. Ji padeda, kad žmogui nereikėtų įtempti regos ir nuolat žiūrėti į rodomus gestus, skaityti iš lūpų.  To daryti visą dieną – neįmanoma. Žmogus pavargsta. Jam kalkinė kalba yra kaip pagalba, atrama prie žodžio, nes jis puikiai moka lietuvių kalbą, jos gramatiką, išmano taisykles. Jis gali tą kalbą skaityti. Taip pat tai naudinga neprigirdintiems, kurie gana gerai moka lietuvių kalbos gramatiką, žino taisykles, žino taisykles, turi platų žodyną. Jiems tai – palengvinimas.

Spausdinti